Mūsų buitis

Kol laukiam užsakytos medienos (lentų, tašų) ir kol gramdom lubas bei balkius nuo dažų (apie tai parašysiu vėliau) nutariau įamžinti mūsų dabartinės buities sąlygas. Čia tam, kad vėliau būtų ką prisiminti :)

Glaudžiamės priestate. Jame ir valgome, ir miegame, ir ilsimės. Senukas sovietų gamybos šaldytuvas "Dnepr 2" (Днепр 2) daugelį metų tarnavęs čia gyvenusiai mūsų močiutei, kuo puikiausiai tarnauja ir mums. Tiesa jo durų apačios guma užtikrinantį sandarumą jau nusidėvėjo, tad kiekvieną kartą kažką paėmę iš šaldytuvo turime jo duris paremti kokiu nors sunkiu daiktu, nes kitaip greitai jam ateitų "amba" (paspaudus ant nuotraukos vaizdas padidės):

Pažeisti rąstai. Pažeistos medienos valymas

Susipažinkite, tai ką matote mano rankoje yra medžio dulkės. Klysite manydami, kad jos susidarė šlifuojant ar pjaunant lentas. Tikrai ne. Šias dulkės "pagamino" maži vabaliukai vardu kinivarpos. Jos sugraužė beveik visas mūsų rekonstruojamo pastato didžiojo kambario vidaus sienas. Ir ši saujelė dulkių buvo viena iš gero tūkstančio saujų susidariusių nuskutus ir išvalius pažeistus rąstus. Bet apie viską nuo pradžių.

Senas rąstinis namas specialisto akimis

Rekonstruojamas pastatas. Kairėje pusėje apdaila užkaltas pokariu iš pabėgių statytas priestatas

Kaip jau rašiau, mūsų rekonstruojamoje sodyboje apsilankė rąstinių namų statybos specialistas Valdas Stundžia. Apžiūrėjęs pastato išorę bei vidų jau dvidešimt metų rąstinius namus statančios bendrovės direktorius pateikė nemažai vertingų patarimų įvairių problematiškų vietų klausimais.

Pavyzdžiui:

• Kaip taisyti smarkiai drėgmės pažeistas sienojų vietas po palangėmis ir prie pamato?
• Ką daryti su beveik kiaurai sudūlėjusia sienos dalimi?
• Ką daryti su kreivai, šleivai iš pabėgių pastatytu priestatu?
• Kaip taisyti kinivarpų išgraužtas vidaus sienas?
• Ką daryti su lubomis bei grindimis?

Kaip man į liežuvį įgėlė širšė

 Šiandien man vos nenutiko taip, kaip prieš keletą metų vienai populiariai lenkų aktorei. Būčiau nesiurbtelėjęs, o stipriau gurkštelėjęs giros su įkritusia širše nežinia kaip viskas būtų pasibaigę. Dabar tik liežuvis nukentėjo, o galėjo baigtis daug liūdniau, galėjo kaip ir lenkei įgelti kur nors giliau ir ... br-rrr... nenoriu apie tai galvoti. Bet apie viską nuo pradžių.

Sėdim šiandien prieš pietus su kolegomis lauko kavinukėje ir besišnekučiuodami gurkšnojam gėrimus - kas kavą, kas girą. Aš gėriau girą iš didelio gražaus molinio bokalo. Skanią girą. Staiga virš bokalo briaunos pradėjo skraidyti širšė. Lengvu rankos mostu vis nuvydavau neprašytą svečią (nors sakoma, kad širšių vaikyti negalima), bet kur tau - širšė nė nemanė trauktis - apsisukusi vėl atskrisdavo prie bokalo. Taip, su pavaikymais, likusią girą buvau bebaigiąs gerti, kai staiga atvažiavo žmogus kurio visi susėdę prie stato laukėme.

Sena sodyba: kada rekonstruoti, o kada griauti?

"Rekonstruoti ar nugriovus statyti naują?" - štai toks klausimas prieš pradedant sodybos renovacija buvo kilęs ir man. Iš tiesų, mažai suprantančiam apie statybinius reikalus yra sunku priimti tinkamą sprendimą. Aš kaip statybos diletantas aiškiai supratau vieną: jeigu nulupę vidaus ir išorės apdailą rasim tvirtus rąstus - pastatą remontuosim, jeigu rąstai bus smarkiai sudūlėję - griausim arba atgal apkalę kartonu spjausim ir nieko nedarydami lauksim kol namas pats sušniuks ir išleis paskutinį kvapą. Šito labiausiai nesinorėjo...

Nuo vidinės sienos nulupto kartono kitoje pusėje atsitiktinai aptikome užrašą liudijantį kelintais metais ir kas pastato vidų iškalė kartonu: "1965.11.28 Lipdė: Juozas, Vincas, Alfonas, Karolina (moma), Feliksas (tota)" . Vincas - mano tėtis, Juozas su Alfonu mano dėdės - tėčio broliai, Karolina su Feliksu mano seneliai - tėčio tėvai. Skliausteliuose parašyta kaip žodžius "mama" ir "tėvas" tardavo dzūkai - "moma", "tota".